I
II
III
IV
TIES PIRMOJO BEVIELIO SIŲSTUVO GRIUVĖSIAIS
I
Gatvės veda į niekad, šalitvorės tvoskia karščiu.
Šiapus greitkelio juostos į smėlį įklimpsta krūmynas,
ir respublika įsauly ilsis už tavo pečių—
ligi sprūdžių, kuriuos išskaptavo kitoks vandenynas.
Nuo benzino ir dvokiančių menkių apsvaigę krantai
kelinta valanda nesulaukia gaivinančio brizo.
Plieno tiltas vilioja savižudį. Vos įmatai
pašto rūmų baltam fasade įrašytą devizą.
Aitriai blizgantis Boeingas perrėžia dangų peiliu.
Uždarytos langinės. Po mėnesio baigias sezonas.
Ir su kumščiu po galva, tarp duriančių šlaito žolių,
tu beveik išgirsti, kaip mėlynėje tirpsta ozonas.
II
Kiek toliau — numazgoti nei kriauklės dviaukščiai namai.
Suvenyrams vitrinoj neverta aukoti skatiko.
Dulsvas rotušės bokštas. Atrodo, jog šičia gimei,
nors akcentas įstringa gerklėj. Kas įvyko— įvyko.
Horoskopo nepridera neigti. Tokia jau lemtis—
piligrimų gyvenvietės, šiukšlinas priemiesčio parkas,
šitas kresnas druskožemio kupstas, kame bangpūtys
apkabina betoną, tarytum romėniškas arkas.
Grandines, lyg skulptūrą, iš nuobodžio graužia erdvė,
ir vietovaizdis dumba į jūrą, nei Pervalkos kopos.
Dvi Atlanto pakrantes mėgina suglausti srovė.
Kontinento alkūnė beviltiškai siekia Europos.
III
Taip, juokinga šnekėt apie tremtį. Karčius atstumus
kitados per savaitę ar porą įveikdavo laivas,
bet mažėja gaublys. Intervalas dabar nežymus,
ir sutampa dimensijos, nors tebesiskiria laikas.
Ten sutemsta, šiame kyšuly viešpatauja diena,
bet kompiuterio pliūpsnis, į švytinčią plokšmę užklydęs,
jungia rytus ir vakarus. Virpa standi membrana,
atlinguoja naktiniai balsai iš anapus. Euklidas
nesupras to lygiagrečių žaismo. Pasaulių ryšys—
tai, kas lieka po meilės ir peleno. Sukas padangės,
okeanai pasvyra, sugirgžda visatos ašis,
ir nuščiuvusią ertmę prisodrina eterio bangos.
IV
Atsigręžęs į skliautą, nugrimzdęs žolės čiužiniuos,
tu stebi griuvėsius ir atkaklų rudens chlorofilą.
Išsiversk be ekrano ir Skype‘o. Nelauki žinios,
ir pažįstami numeriai vienas po kito nutyla.
Sutirštėja šešėlis, neklauso akli sąnariai,
kraujas stingsta aortoj. Sakytum, kad nieko nebuvo.
Iš dvilypės tėvynės beliko tik šie pamariai,
šitas laikinas guolis šalia antikinio siųstuvo.
Savo šimtmečio įkaitas, dingusio amžiaus uolus
mokinys, tu kaupi burnoje pralaimėjimo skonį
ir į gimtąją naktį kol kas dar siunti signalus—
savo pulso brūkšnius ir taškus, lyg naujasis Marconi.
TRYS NETAISYKLINGI SONETAI
I. PIAZZA MATTEI
Balkšvas dėmėtas karnizas. Debesys. „ . . . Caesius fecit“.
Vynuogių kekės paryškina bronzinių žodžių kohortą.
Dūžiai, lyg tilstantis pulsas tirono aortoj,
atplaukia iš Largo. Tikrovės nuo įvaizdžio niekad
čia neatskirsi. Drėgnoj sutemoj mostaguoja efebai,
ir krištolas rieda nuo vėžlio šarvų į delfino
nasrus, aptaškydamas falą. Akmeniu virtę jazminai
ir kolonų akantai, lyg Dafnė, slepias nuo Febo.
Piazza Paganica, via degli Funari.
Raktas sugirgžda spynoj, atrakindamas Romą—
Palatino kremzles, trūnijančią forumo lomą,
prarastą šimtmetį, spėtą primiršti vasarį.
Tik raidžių skeveldros sulipdo vakar ir šiandien.
Šnara fontanas. Kovo drėgmė srovena balandin.
II. CAFFÈ GRECO
Spyglių smaigaliai sužeidžia dervos pritvinkusį orą.
Siūbuoja pinijų skėčiai. Smiltainis kaista ir trupa.
Šis miestas mėgsta kartotis. Nebent bailesnis už Brutą
teroristas, pribaigęs automobilyje Moro,
nebent drumstesnis vanduo (toks pat įnoringas ir prėskas),
nebent šiek tiek senesni kampuoti cezarių torsai.
Skersgatvis, kaip kitados, atsišakoja nuo Corso,
cumuli jo perspektyvoj— tarytum griuvėsiai ir freskos.
Kavinė. Nomadų klegėjimu springsta oazė.
Blankių graviūrų dugne— paantrintas Rymas,
baroko kriauklės, spiralės ir Tibro akvamarinas.
Aidas laiptų terasoj užtrunka ilgiau negu frazė,
o saulė, kurią tebemato anksčiau už tave pasitraukę,
dažo vaisius, ir šešėlį nuo sienos nubraukia.
III. COLLE AVENTINO
„Nepadėjo ir tai, kad jis atstūmė karūną“.
Varnalėša prieš plauką paglosto laukėjančią katę.
Motociklai baugina kvartalą, kuris be išgąsčio matė
triumviro parkniubusį kūną—
bet gana apie tai. Žvarbesnis už durklą signalas
persmelkia kryžgatvį. Tolstantis gausmas vadina
į šlaitus virš Didžiojo Cirko. Paskui— Aventino
pavėsinga aikštė ir prekystalių karnavalas
su kaimiškais lobiais: vynu ir vyšniom. Už sodų
lyg antrasis dangus kyla kupolas, kalbantis urbi
et orbi. Dvilypės imperijos laiką įsiurbia
rausvas priemiesčio tinkas, čerpių suskirdusi oda.
Visata iš lėto šviesėja. Pusiaudienis vėsta,
ir neamžinas žvilgsnis aprėpia amžiną miestą.