Trys eilėraščiai
Marius Burokas
***
bejėgystės tuštybė –
kartojau
– karštis akmeniu
prislėgė miestą
nukirtau
tuos žodžius
ištraukiau
sintaksės sausgysles
išlupau fonemų
kaulus
trūkinėja tikrovė
kalba laužias
į gerklę
gėla ir žaibu
– karščio akmenys
prislėgė miestą
ir tik jo labirintuos
jo mėsinėse,
kapuose, morguose
ir bažnyčiose
vėsu
kalba išjungta
ir užaušus
it lašas
ant mūro
***
Vėjo erdvūs plaučiai. Išpučia
pro kaulus ir mėsą. Raides
daugiau nebe mano. Nepasemsiu
jų sauja it buožgalvių.
Negels pirštų nuo žodžių
vandens. Nėra mano
atvaizdo properšoj. Nėra balso.
Nieks necirpia saulėkaitoj
nekruta pašaknėse. Netikiu
tavim. Nebetikiu. Tik vėjas
šniokščia. Prieš virsdamas
žemėn. Pradreskia dangų
ragais, išlaužo eglynus
nuplėšia stogus. Išpučia
pro kaulus ir mėsą
paskutiniu kvapu
mano dvasią.
***
Dievas yra
tamsus vanduo
jis semia mane
vėžiagyvių
prikimšta burna
pats tik lukštas
tik šarvas
sklidinas Dievo vandens
malonės
kuri nuskalauja
nuslūgsta
palieka pleišėti
nemoku priimti
to, ko pats nepagaunu
nenusipelnęs
nevertas
atvertas
tik lukštas
tik šarvas
Dievas yra tamsus vanduo
jis semia mane
pailsusį
dievas yra tamsus vanduo
mano miesto upėje
bejėgystės tuštybė –
kartojau
– karštis akmeniu
prislėgė miestą
nukirtau
tuos žodžius
ištraukiau
sintaksės sausgysles
išlupau fonemų
kaulus
trūkinėja tikrovė
kalba laužias
į gerklę
gėla ir žaibu
– karščio akmenys
prislėgė miestą
ir tik jo labirintuos
jo mėsinėse,
kapuose, morguose
ir bažnyčiose
vėsu
kalba išjungta
ir užaušus
it lašas
ant mūro
***
Vėjo erdvūs plaučiai. Išpučia
pro kaulus ir mėsą. Raides
daugiau nebe mano. Nepasemsiu
jų sauja it buožgalvių.
Negels pirštų nuo žodžių
vandens. Nėra mano
atvaizdo properšoj. Nėra balso.
Nieks necirpia saulėkaitoj
nekruta pašaknėse. Netikiu
tavim. Nebetikiu. Tik vėjas
šniokščia. Prieš virsdamas
žemėn. Pradreskia dangų
ragais, išlaužo eglynus
nuplėšia stogus. Išpučia
pro kaulus ir mėsą
paskutiniu kvapu
mano dvasią.
***
Dievas yra
tamsus vanduo
jis semia mane
vėžiagyvių
prikimšta burna
pats tik lukštas
tik šarvas
sklidinas Dievo vandens
malonės
kuri nuskalauja
nuslūgsta
palieka pleišėti
nemoku priimti
to, ko pats nepagaunu
nenusipelnęs
nevertas
atvertas
tik lukštas
tik šarvas
Dievas yra tamsus vanduo
jis semia mane
pailsusį
dievas yra tamsus vanduo
mano miesto upėje