iš knygos Kristalas
Judita Vaičiūnaitė
Senamiestis I
Žolė tarp šaligatvio skilusių plytų—
gysločiai ir smilgos sudygę,
o ten ant stogų, ant balkono turėklų
šaknija jau užneštos sėklos—
ten degantys dagio žiedai,
purpurinės siūruojančios ožrožės—
aklos
žaliuojančios nytys,
gyvybės žali spinduliai
akmeninėj dykynėj,
buožainių, cikorijų mėlynos žvaigždės,
sušvitusios aižinčio mūro
plyšy ir ant arkos kieme, ant garažo,
raudonais žiedais pelargonija
gūdaus, jau apgriuvusio namo lange—
sausroje, kaitroje ir perkūnijoj
riaumojantys liūtų nasrai tarp palangių
ir sparnas gipsinio Amūro,
lyg tyrlaukis gatvė,
žolė lyg ištryškus pro laiptų pakopas—
eilėraščių
nutrūkęs nutolstantis aidas,
gyvybės žiauri apsvaiginanti pergalė,
nyki sąvartynų kaitra,
apleistis užmirštųjų aklaviečių,
begalę
senų židinių jau suskaldę
pelynai ir dilgėlės, ir varnalėšos.
Krautuvė
Marmurinis prekystalis
vėl apšlakstytas krauju ir saule,
vėl skerdiena senamiesčio krautuvėj,
vėl nusišypso mėsininkas,
nusišluostęs kruvinus delnus,
vėl Hendelį groja radijas,
vėl šakota erškėtrožė žydi
virš juodaplaukės pirkėjos . . .
Mėlynoji Žemė
Kasdien vis raustis mėlynojoj žemėj—
gintaro kasyklose,
kai gaudžia jūra smilkiny,
kai sapnuose randi kassyk
po gintaro grynuolį
su pirmykščio augalo fantastika,
kasnakt iš Kretos, Trojos rūškanų griuvėsių
vėl atkasti
tą seną saulė, spindulio šukes,
ko laikas nenutrynęs,
nors visa tik rūkų paveikslai,
kur suspindo gintarinis
Aleksandrijos lakas
ant senųjų Romos instrumentų,
kasdien, kasnakt, kad šitas šventas lobis
nesumenktų,
vis raustis mėlynojoj žemėj,
kur tamsoj tarp luitų kaba
ta laimės atskala, tas lašas,
gintaro skaidriausias gabalas,
kurį gal tavo prosenėms į kapą dėjo,
auštant titnagu
išraižė briedės galvą,
kad tavęs bėda kur neištiktų,
kad tavo begaliniai horizontai
būtų neužtemę—
čia tavo jūra, tavo dangūs,
tavo mėlynoji žemė.
