Kas dar išsliks kaip nepamirštamas pergalės aromatas? Nors skardūs ir džiaugsmingi vidurnakčio chorai už lango visaip masino į savo glėbį, nors skambučiai nuo rotušės kvietė į "tūsą," taip ir neteko patirti šalimais kunkuliuojančių smagybių. Negalėjau rizikuoti savo pareigų grafiku. Bažnyčios vadovybė, deja, nebuvo žadėjusi nedarbo dienos pergalės atveju. Tačiau chorai net per atstumą padarė savo. Vos tik pakirdus galvoje lyg poteriai ėmė suktis: "Mes laimėsim, mes kad duosim...." Ir šiaip, ir taip bandai paleisti kitą melodiją--viskas perniek. Su tais netylančiais karo šūkiais ausyse ir išsmukau prie altoriaus. Ten liovėsi. Gal dėl to, kad per pamaldas tądien buvo minima Sopulingoji Mergelė Marija, kad pagalvojus apie jos skausmo kalavijus kiti posmai paėmė viršų. Na, ir šiaip Bažnyčia juk darosi ne tokia karinga, nelabai dabar ten išeina nei kam duoti, nei už ką, nei laimėti ką nors panašaus į aukso medalius.
Smagu, kad ne vieni mes prasmingai darbavomės iš pat ryto. Draugelis suskaičiavo devynis šlavėjus Katedros aikštėje, kantriai, beveik pamaldžiai braukiančius nuo "miesto širdies" grindinio butelių šukes ir visa kita, ką pasėjo praūžusios nakties procesijos. Kažkas turbūt su tuo pačiu šventu nusiteikimu atstatinėjo telefonų būdeles, vieną kitą iš džiaugsmo aukštyn ratais apsivožusį automobilį. Panašiai juk po visų iškilmių, net po atlaidų šventoriai būna prišnerkšti. Negalima skųstis, juk nepažiro vitrinos, neklykavo greitoji pagalba, o lengvų nualpimų būta tik Kaune, išvydus pačius Europos čempionus.
Rašau, rašau ir galvoju: ar tai jau ir būtų "sielos žzvilgsnis"? Pretenzija į dvasingumą, o ne į "Dviračio šou" grimasas? Argumentų lyg ir netrūksta, dar galėtum kalti ir kalti tritaškius į visą tą krepšinio psichozę. Kaip priekaištas arba graudus šyptelėjimas nesunkiai cia limpa ir naujieji Tėvo Stanislovo "atsidūsimai" apie pasaulio laikinumą, ir klasikinė "tuštybių tuštybė"--iš mums įprasto Koheleto vertimo. Silpna darėsi nuo apspangusių "Fanų klubo" vyrukų ir jų postringavimo ekrane, nuo krepšinio šalies alaus, kramtomos gumos, traškučių, nuo politikų gudravimo, nuo to visuotinio klyksmo "mes laimėsim, mes kad duosim....” Pačiame čempionato aistrų apogėjuje lyg tyčia atsiverčiau Jono Auksaburnio, garsaus ankstyvosios Bažnyčios Mokytojo ir pamokslininko, perspėjimus apie gyvenimo teatrą, kuris neišvengiamai baigsis, kaukės nukris, vaidmenys bus atšaukti ir viską lems tik mūsų geri darbai, o ne suvaidintos partijos. Rodos, net žvelgiant iš patriotizmo varpinės visa tai veikiau inercija, minios instinktai, ambicijos, o ne sąmoningas apsisprendimas. Ar anais laikais per "Žalgirio" ir CSKA batalijas vieną vakarą visai tautai nepabusdavo šventa neapykanta rusams? Paskui gyvenimas toliau ramiausiai slinko pagal brandaus socializmo dėsnius ir rusai užkliūdavo gal tik eilėse prie apelsinų.
Viskas gryna tiesa. Europos čempionai bus išganyti ne dėl laimėtų pergalių. Mes taip pat. Ir meilė tėvynei randasi ir auga anaiptol ne masuotėse. Netikiu, jog aukso medaliai pridės mums tautinės savigarbos ar pakels mūsų prestižą ten, kur pastebėjus mašiną su lietuviškais numeriais rekomenduojama skambinti i policiją. Be didelių dvejonių šį čempionų rudenį nurašyčiau tam, kas telpa antikinėje formulėje "duonos ir žaidimų.” Žaidimai, beje, kitąsyk gardžiau nei duona. Mane sustabdo vienintelis dalykas--mintis apie Dievo įsikūnijimą. Apie tai, kaip švesdamas tą slėpinį visas pasaulis kasmet paskęsta niekučiuose. Visi krykštavimai prie eglučių--tikrai ne protingiau ir ne švenčiau už šiųmetę krepšinio "fiestą." Bet pamėgink kitaip, racionaliai ir logiškai atsiliepti į beprotišką žinią, kad Dievas pavirto vaikeliu, kad pamilo mus be jokios priežasties. Lygiaverčių mainų su juo niekada nebus. Man važiuoja stogas, pradedu dairytis elnių ar nykštukų, ar dar ko nors panašaus, kad atlaikyčiau. Dovana per daug didelė. Juk šv. Pranciškus irgi kvailiojo lyg pienburnis nuo tos nepakeliamos, beprotiškos tiesos. Kriščionybė savo pamatuose per amžius turės ne nuodėmę, ne skolą, ne ką kitą, o per kraštus besiliejantį džiaugsmą, kurio neįmanoma pagrįsti jokiais moralės ar sveiko proto sumetimais.
Dabartinis Anglikonų Bažnyčios vadovas viename savo pamoksle sakė: "Dievas nori širdžių, kurios trokšta ir pajėgia be priežasties, nenaudingai, beprasmiškai ir gražiai džiaugtis viskuo, ką jis yra padaręs. Nenaudingos dovanos--menas ir grožis, apeigos ir muzika--yra tam, kad išlaisvintų mūsų džiaugsmą." Į realybės šou ekranus, į lėkštą masinių renginių scenas išsitempę kaklai šaukte šaukia apie milžinišką džiaugsmo deficitą. Kad prikeltume meilę ir kurybą, turime būti sukrėsti džiaugsmo arba skausmo. skausmas sočiai krėtė ir tebekrečia Lietuvą. Džiaugsmas arba jo pakaitalai šiandien nusėdę turtuolių, žemvaldžių ratuose, na, dar įkvepia saujelę tikinčiųjų, kuriems poreikis džiaugtis yra didesnis už nesėkmes, prastą nuotaiką ar sveikatą, tuščias kišenes. Kur galėtume pasiūlyti tautai ieškoti džiaugsmo? Net Bažnyčia, pasimetusi tarp daugybės iššūkių, bejėgė laisvai nusišypsoti ir pažadinti džiaugsmą. Kas atsvers pavargusių, nuskurdusių, nusivylusių piliečių tamsą? Šalies mažieji--sakyta Senojo Testamento laikais, kada karaliai laikė savo šventa pareiga būti jų atstovais ir gynėjais. Tam tikromis progomis ir pas mus vis žadama nepalikti jų vienų, bet viskas baigiasi tada, kai prisigaunama prie valdžios ir pinigų. Rugsėjo 15-ąją matėme vėl besidžiaugiančius ir šalies mažuosius. Galbūt kvaila, galbūt nekultūringa, galbūt tik tą vieną dieną, bet tai buvo Dievo vaikų džiaugsmas. Prasimušęs pro korupcijos skandalus, pro nežaboto valdininkijos godulio ir suktybės istorijas, pro visa tai, kas jį kasdien daužo ir užmuša.
Prisimenu 1986 metų vasarą Vilniuje po ilgo pasibuvimo kituose miestuose, kad ištirpo svajonė atrasti čia tą patį tarybinės ramybės drumstėjų būrį. Kažkas nuotaikai pataisyti nusivedė į Sporto rūmus, rodos, buvo "Anties" koncertas. Jau scenoje iš lempučių galėjai susidėlioti tris geidžiamas spalvas. Per pertrauką erdviame tualete šaukė, juokėsi, stumdėsi minia nepilnamečių. Tai buvo jau nebesuvaldoma. Išlaisvinto džiaugsmo jėga. Žiūrėjau kaip į stebuklą. Ten, o ne Laisvės lygos mitinge, pirmąsyk pasidarė visiškai aišku: imperija neišsilaikys.
Džiaugsmas pavojingas, jis varto ne tik telefono būdeles. Todėl dabar jį reikės numelioruoti kalbomis apie atkaklų, sutelktą darbą, ryžtą siekti užsibrėžto tikslo, apie nepalaužiamą tikėjimą pergale. Bus siūloma Europos Sąjungoje lygiuotis į mūsų krepšininkus. Moksleiviai gaus šviežių pavyzdžių iš šventųjų gyvenimo. Gražu, tik jau nebegalioja. Kaip ir anas pažadas atstatyti tautos vienybės ir valstingumo simbolį. Tauta svarbiausius žodžius ir simbolius randa vis naujose vietose. Ir vienybę švenčia ten, kur išsilieja nevaržomo džiaugsmo apstybė.
